Svarbiausios diskusijos dėl Europos saugumo vyksta toli nuo visuomenės akių. Vienas tokių klausomų svarstomas Didžiojoje Britanijoje: kiek šalis iš tikrųjų yra nusiteikusi ginti Estiją? Jungtinė Karalystė yra vadovaujanti valstybė ( framework nation) NATO pajėgų dislokavimui šiauriausioje Baltijos šalyje. Vyriausybei, trokštančiai parodyti, kad „Brexit“ nesugriovė Britanijos vaidmens Europoje, karinis indėlis į Estijos gynybą, dabar apimantis 800 karių, taip pat tankų ir bepiločių skraidyklių, yra parankus argumentas. Tačiau vienas laikraščio „Sunday Times“ straipsnis rodo, kad Britanijai dabar kyla visokių minčių dėl galingos raketų sistemos dislokavimo Estijoje, baiminantis, kad Rusija šį žingsnį laikys pernelyg provokuojančiu.
Jeigu tai tiesa, šis mąstymas yra pragaištingas. Jeigu bijote įsirengti signalizaciją nuo vagių, nes ji gali įkyrėti kaimynams – reiškia, kad jau susitaikę su mintimi, kad būsit apiplėšti.
Spėju, kad raktos, po kurį laiką truksiančio mindžiukavimo, bus dislokuotos. Bet nesitikėkit, kad šiuo klausimu vyks nuodugnios viešos diskusijos. Šiuo atžvilgiu verčiau elgtis atsargiai: Rusija jau šauniai pasidarbavo, kurstydama Britanijos visuomenės susirūpinimą dėl pavojų, susijusių su mūsų Baltijos sąjungininkių gynimu, ir jo kainos.
Kitos neviešos diskusijos taip pat vyksta Švedijoje. Šios šalies kariuomenės vadas nurodė skubiai atkurti šaltojo karo laikų mobiliąją pakrančių gynybos raketų sistemą, o kai kurie jos elementai paskubomis paimami iš muziejų, kad būtų grąžinti į aktyviąją tarnybą. Vienas švediškai kalbantis Suomijos gynybos analitikas, prisidengęs „kapralo Frisko“ slapyvardžiu, gvildena šį žingsnį.
Jis rašo: „Faktas, kad tai reikšmingai didina Švedijos gynybos pajėgų galimybes apginti šalies vandenis, taip pat yra puiki žinia Suomijai, nes tai viena iš vietų, kur mūsų aprūpinimo linijos gali būti atkirstos, o Suomijos karinės jūrų arba oro pajėgos negalėtų nieko padaryti.
Tačiau visa tai dar kartą iškelia kelia vieną nepatogų klausimą: ką žino vyriausiasis Švedijos pajėgų vadas, ko mūsų politikai apsimeta nežinantys?“(paryškinta mano – E.L.)
Atsakymas – kad Švedijoje sprendimus priimantys veikėjai puikiai žino, kokia pavojinga tapo padėtis jų regione. Patogios neutralios saugumo politikos epocha baigėsi. Kažkas turės pasakyti visuomenei, kiek visa tai kainuos – ir labai greitai. Tik kas bus savanoriai?
Negalima sakyti, kad Suomijai daug geriau sekasi paaiškinti savo mintis apie gynybą. Ši NATO nepriklausanti šalis patylomis įsigijo unikalią karinę sistemą JASSM. Pagal savo pajėgumus ji beveik prilygsta branduoliniams ginklais, bet leidžia apseiti be jų.
Šios ginkluotės – sunkiai susekamos, veikiančios per didelį atstumą ir galinčią suduoti skaudų smūgi – Amerika leido parduoti tik trims sąjungininkėms: Australijai, Suomijai ir (nuo ateinančių metų) Lenkijai.
Dabar gynybos planuotojams Helsinkyje kyla klausimas, kaip užtikrinti, kad Rusija suprastų, kokiomis aplinkybėmis jų šalis galėtų panaudoti šiuos grėsmingus ginklus. Pavyzdžiui, jeigu Rusija panaudotų nedidelę branduolinę giluminę bombą (tvirtindama, kad buvo išprovokuota JAV karinio laivyno veiksmų), koks būtų suomių atsakas? Vos prieš vienerius metus tokie košmariški klausimai būtų atrodę kaip paranojiška fantazija. Dabar jie spirga ant sprendimus priimančių pareigūnų darbastalių.
Norvegijoje taip pat nebuvo daug viešų diskusijų apie „Trident Juncture 2018“ – didžiausias ir svarbiausias per kelis dešimtmečius NATO pratybas.
Slaptumas gynybos planavime – svarbu. Tačiau visuomenei taip pat svarbu žinoti apie šiuos klausimus, bent jau bendrais bruožais. Europos saugumo padėtis šiuo metu yra pavojingiausia nuo 9-o dešimtmečio pradžios. Ateinančiais mėnesiais bus tik blogiau, o ne geriau. Jeigu norime kurti saugumo kultūrą, kad būtų sąžiningai diskutuojama, kokias patiriame grėsmes ir kaip jas reikėtų atremti – laikas pradėti jau dabar.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
Komentaras
Svarbiausios diskusijos dėl Europos saugumo vyksta toli nuo visuomenės akių. Vienas tokių klausomų svarstomas Didžiojoje Britanijoje: kiek šalis iš tikrųjų yra nusiteikusi ginti Estiją? Jungtinė Karalystė yra vadovaujanti valstybė ( framework nation) NATO pajėgų dislokavimui šiauriausioje Baltijos šalyje. Vyriausybei, trokštančiai parodyti, kad „Brexit“ nesugriovė Britanijos vaidmens Europoje, karinis indėlis į Estijos gynybą, dabar apimantis 800 karių, taip pat tankų ir bepiločių skraidyklių, yra parankus argumentas. Tačiau vienas laikraščio „Sunday Times“ straipsnis rodo, kad Britanijai dabar kyla visokių minčių dėl galingos raketų sistemos dislokavimo Estijoje, baiminantis, kad Rusija šį žingsnį laikys pernelyg provokuojančiu.
Jeigu tai tiesa, šis mąstymas yra pragaištingas. Jeigu bijote įsirengti signalizaciją nuo vagių, nes ji gali įkyrėti kaimynams – reiškia, kad jau susitaikę su mintimi, kad būsit apiplėšti.
Spėju, kad raktos, po kurį laiką truksiančio mindžiukavimo, bus dislokuotos. Bet nesitikėkit, kad šiuo klausimu vyks nuodugnios viešos diskusijos. Šiuo atžvilgiu verčiau elgtis atsargiai: Rusija jau šauniai pasidarbavo, kurstydama Britanijos visuomenės susirūpinimą dėl pavojų, susijusių su mūsų Baltijos sąjungininkių gynimu, ir jo kainos.
Kitos neviešos diskusijos taip pat vyksta Švedijoje. Šios šalies kariuomenės vadas nurodė skubiai atkurti šaltojo karo laikų mobiliąją pakrančių gynybos raketų sistemą, o kai kurie jos elementai paskubomis paimami iš muziejų, kad būtų grąžinti į aktyviąją tarnybą. Vienas švediškai kalbantis Suomijos gynybos analitikas, prisidengęs „kapralo Frisko“ slapyvardžiu, gvildena šį žingsnį.
Jis rašo: „Faktas, kad tai reikšmingai didina Švedijos gynybos pajėgų galimybes apginti šalies vandenis, taip pat yra puiki žinia Suomijai, nes tai viena iš vietų, kur mūsų aprūpinimo linijos gali būti atkirstos, o Suomijos karinės jūrų arba oro pajėgos negalėtų nieko padaryti.
Tačiau visa tai dar kartą iškelia kelia vieną nepatogų klausimą: ką žino vyriausiasis Švedijos pajėgų vadas, ko mūsų politikai apsimeta nežinantys?“(paryškinta mano – E.L.)
Atsakymas – kad Švedijoje sprendimus priimantys veikėjai puikiai žino, kokia pavojinga tapo padėtis jų regione. Patogios neutralios saugumo politikos epocha baigėsi. Kažkas turės pasakyti visuomenei, kiek visa tai kainuos – ir labai greitai. Tik kas bus savanoriai?
Negalima sakyti, kad Suomijai daug geriau sekasi paaiškinti savo mintis apie gynybą. Ši NATO nepriklausanti šalis patylomis įsigijo unikalią karinę sistemą JASSM. Pagal savo pajėgumus ji beveik prilygsta branduoliniams ginklais, bet leidžia apseiti be jų.
Šios ginkluotės – sunkiai susekamos, veikiančios per didelį atstumą ir galinčią suduoti skaudų smūgi – Amerika leido parduoti tik trims sąjungininkėms: Australijai, Suomijai ir (nuo ateinančių metų) Lenkijai.
Dabar gynybos planuotojams Helsinkyje kyla klausimas, kaip užtikrinti, kad Rusija suprastų, kokiomis aplinkybėmis jų šalis galėtų panaudoti šiuos grėsmingus ginklus. Pavyzdžiui, jeigu Rusija panaudotų nedidelę branduolinę giluminę bombą (tvirtindama, kad buvo išprovokuota JAV karinio laivyno veiksmų), koks būtų suomių atsakas? Vos prieš vienerius metus tokie košmariški klausimai būtų atrodę kaip paranojiška fantazija. Dabar jie spirga ant sprendimus priimančių pareigūnų darbastalių.
Norvegijoje taip pat nebuvo daug viešų diskusijų apie „Trident Juncture 2018“ – didžiausias ir svarbiausias per kelis dešimtmečius NATO pratybas.
Slaptumas gynybos planavime – svarbu. Tačiau visuomenei taip pat svarbu žinoti apie šiuos klausimus, bent jau bendrais bruožais. Europos saugumo padėtis šiuo metu yra pavojingiausia nuo 9-o dešimtmečio pradžios. Ateinančiais mėnesiais bus tik blogiau, o ne geriau. Jeigu norime kurti saugumo kultūrą, kad būtų sąžiningai diskutuojama, kokias patiriame grėsmes ir kaip jas reikėtų atremti – laikas pradėti jau dabar.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.